Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonių pasaulis » Žvilgsnis į visuomenę

Mykolas Drunga. Kalėdų transformacijos: žmogus – visiškai ar tik pusiau gamtinė būtybė?

2009-12-24 (9) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (2316)
    Share

Vakarų pasaulyje, kadaise buvusiame beveik išvien krikščioniškame, Kalėdos vis labiau nekrikščioniškos. Daug kur (ypač Lietuvoje, bet ne tik) pabrėžiama jų sąsaja su pagoniškomis žiemos šventėmis, o Holivude pagoniškas dvasingumas skleidžiasi itin įmantriomis formomis.

Į vieną jų savo straipsnyje „Dangus ir gamta“ dėmesį atkreipia „New York Times“ apžvalgininkas Rossas Douthatas, tiesa, nevartodamas sąvokos „pagonybė“, bet aiškiai turėdamas omenyje kažką panašaus. Jis vadina tai panteizmu.

Autorius rašo, jog gal ir gerai, kad Jameso Camerono filmas „Avatar“ (lietuviškai „Įsikūnijimas“) kino teatruose pasirodė prieš pat Kalėdas. Kaip ir visas šventinis laikotarpis, šis mokslinės fantastikos epas įkūnija į kapitalistinį kvaitulį įvilktą giliai pajaustą religinę mintį. Tai yra kartu ir visus sensacingumo rekordus mušanti kino sensacija, ir Evangelija pagal Jokūbą.

Bet tai ne krikščioniškoji evangelija. Vietoj to, „Įsikūnijimas“ yra J. Camerono ilgai laukta apologija panteizmui – tai tikėjimas, kuris deda lygybės ženklą tarp Dievo ir Gamtos, ir kviečia žmoniją prie religinės Komunijos su gamtiškuoju pasauliu.

J. Camerono mokslo fantastikos visatoje šią Komuniją įkūniją mėlynos odos lieknos aukštaūgės būtybės Na`vi, protingos, bet ne žmogiškos prigimties, kurių idiliškai egzistencijai planetoje, vardu Pandora, grasina grobuoniški įsiveržėliai – žmonės.

Šias būtybes išgelbsti ne tik filmo herojus, buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis, jas gelbsti ir jų tikėjimas Eywa, „Visko Motina“, įvairiai apibūdinama ir kaip energijos tinklas, ir kaip visų gyvų būtybių visuma – tai panteizmo doktrina.

Jeigu šis naratyvinis motyvas skamba pažįstamai, taip yra dėl to, kad panteizmas jau kuris laikas yra Holivudo mėgstamas tikėjimas. Jį atrado Cevinas Costneris, kai jis šoko su vilkais. Tai metafizika, įausta į W. Disney`aus animacijas „Liūtas karalius“ ir „Pocahontas“. Ir tai yra George`o Lucaso dogma, pagal kurią džedajų mistinė Jėga „mus supa ir perskrodžia, o galaktiką sujungia“.

Holivudas grįžta prie šių temų, nes milijonai amerikiečių į jas reaguoja teigiamai. Nuo Deepako Chopros iki Eckharto Tollės, religijos ir meditacijos skyrius kiekviename knygyne pilnas knygų, siūlančių panteistinę žinią.

Iš neseniai paskelbtos „Pew Forumo“ ataskaitos apie tai, kaip amerikiečiai maišo ir derina teologijos elementus, aiškėja, jog daugelis save laikančių krikščionimis įsitikinę, jog medžiuose ir kalnuose slypi „dvasinė energija“ – lygiai kaip tuo tiki ir tamsiai mėlynieji Na`viai.

Tą, kaip ir daug ką kita, jau buvo numatęs prancūzų istorikas ir politinis mąstytojas Alexis de Tocqueville`is. Amerikiečių tikėjimas esmine visos žmonijos vienybe, rašė jis 1840 m., veda juos sumenkinti skirtumus visuose kūrinijos lygmenyse.

„Nepasitenkinęs atradimu, jog pasaulyje nėra nieko kito, kaip tik kūrinija ir Kūrėjas“, demokratiškai nusiteikęs amerikietis „siekia išplėsti ir supaprastini savo koncepciją taip, kad Dievą ir visatą sulydo į vieną didelę visumą“.

Šiandien yra ir kitų jėgų, kurios plečia panteizmo patrauklumą amerikiečiams. Mes ilgimės to, ką palikome praeityje, o gamtinio pasaulio sudievinimas yra ranka pasiekiamas būdas išreikšti nuogąstavimus dėl mūsų hipertechnologizuotos visuomenės.

Tuo tarpu globalinio šilimo grėsmė suteikia Gamtos kultui savybių, kurių reikia kiekvienai sėkmingai religijai – karžygišką dvasią, griežtą draudimų rinkinį ir degančiai karštą Apokalipsės viziją.

Drauge panteizmas atveria kelią dieviškumo išgyvenimui tiems žmonėms, kuriuos nejaukiai nuteikia monoteistinės religijos su Dievo stebuklais ir šventaisiais raštais, su nekaltais prasidėjimais ir kūniškais iš numirusiųjų prisikėlimais.

Tai religijos, kurių teiginius reikia suprasti pažodžiui. Kai kam mieliau miglotai artikuliuota Gamtos mistika.

Kaip pažymėjo lenkų filosofas Leszekas Kolakowskis, dieviškumo priskyrimas natūraliam, gamtiniam pasauliui „priartina Dievą prie žmogiškosios patirties“ ir kartu „iš Dievo atima pažįstamus asmeniškus bruožus“. Kiekvienam, kas trokšta transcendencijos, bet baidosi į žmogaus reikalus besikišančio Visagalio, tai tiesiog idealus derinys.

Išties panteizmas yra religijos forma, kurią net ateistai gali palaikyti. Kovingasis moderniojo ateizmo skelbėjas Richardas Dawkinsas pavadino panteizmą „seksualiu ateizmu“, žinoma, suprasdamas tai kaip komplimentą.

Samas Harrisas savo polemiką „Tikėjimo pabaiga“ užbaigė rapsodija apie mistinius išgyvenimus, kuriuos teikia pasinėrimas į „jaudinantį, drebinantį pasaulio paslaptingumą“. Cituodamas Alberto Einsteino išreikštą religinę nuostabą kosmoso „grožiu ir didingumu“, R. Dawkinsas sutinka, kad „šiąja prasme ir aš esu religingas“.

Klausimas tas, ar Gamta nusipelno religinio atsako. Tradicinis teizmas turi rungtis su blogio problema: jeigu Dievas geras, tai kodėl jis leidžia kęsti ir mirti? Bet Gamta yra kančia ir mirtis. Gamtos dermės reikalauja smurto. Jos „gyvenimo ciklas“ iš tikro yra mirštamumo ciklas.

O tos žmogaus visuomenės, kurios mažiausiai nutolusios nuo gamtinės tvarkos, nėra tie švytintys rojai iš J. Camerono vaizduotės. Juose gyvenimas paprastai būna nuožmus, gyvuliškas ir trumpas.

Religija iš dalies egzistuoja kaip tik dėl to, kad žmonės tarp tų žiaurių ritmų nesijaučia namie. Mes esame pusiau gamtos pasaulyje, pusiau už jo. Mes esame gyvūnai su savimone, grobuonys su etika, mirtingieji, kurie trokšta nemirtingumo.

Tai sielvartinga pozicija, ir jei nėra išėjimo aukštyn, jei nėra Dievo, kuris prisiima kūną ir tampa vienu iš mūsų, kaip Kalėdų siužete, tai mūsų pozicija pasirodo giliai tragiška.

Panteizmas siūlo kitokį sprendimą – išėjimą žemyn, mūsų tragiškosios savimonės atsisakymą, sugrįžimą, įsiliejimą į gamtinį pasaulį, iš kurio mūsų protėviai tik pusiau išsilaisvino prieš daugelį daugelį tūkstančių metų.

Tačiau Gamta negali mūsų priimti ir priglausti kitaip negu tik dulkių ir pelenų pavidalu, – baigia savo straipsnį „New York Times“ R. Douthatas.

.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (9)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
68(0)
51(0)
22(6)
17(0)
15(1)
13(1)
12(0)
10(2)
10(0)
Savaitės
74(5)
72(5)
67(1)
62(9)
Mėnesio
156(47)
146(15)
114(0)
112(24)
101(0)