Mokslo ir technologijų pasaulis

Lietuva be atominės: koks planas B?
Publikuota: 2012-11-15

Nepatenkinti dabartiniais Lietuvos energetikos prioritetais verslininkų, energetikos konsultantų ir žaliųjų judėjimo atstovai ketina siūlyti naują Lietuvos energetikos strategiją be atominės elektrinės. Tiesa, ekonomika.lt savaitraščio kalbinti specialistai tvirtina, kad alternatyvūs planai – itin optimistiški.

Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos energetikos konsultantų asociacija ir Žaliosios politikos institutas, nepatenkinti dabartiniais Lietuvos energetikos prioritetais, nutarė sukurti alternatyvią energetikos strategiją, kurioje viena iš kertinių permainų – vietoje atominės elektrinės statymo didžiausias dėmesys būtų skiriamas atsinaujinantiems ištekliams ir kogeneracinių elektrinių statybai. Tiesa, alternatyvi strategija dar nėra visiškai užbaigta, tačiau jau matosi preliminarios gairės ir paskaičiavimai. Pilną strategiją rengėjai ketina pristatyti pasibaigus porinkiminėms dėlionėms.

Pagal alternatyvią strategiją, investicijos į atsinaujinančios energetikos ir efektyvios kogeneracijos plėtrą turėtų siekti apie 10, 4 mlrd. litų ir iki 2020 metų leistų generuoti 56 proc. visos Lietuvai reikalingos elektros energijos.

Be to, dar vienas itin svarbus aspektas strategijoje skiriamas energijos taupymui. Tam, kad kasmet reikšmingai būtų taupoma energija šilumos, elektros, transporto ir kituose sektoriuose, kalbama apie preliminarias 30 – 40 mlrd. litų sieksiančias investicijas.

Tikėtųsi ES paramos

Pasak už alternatyvios strategijos rengimą atsakingo Lietuvos energetikų konsultantų asociacijos prezidento Martyno Nagevičiaus, iki 2020 – ųjų metų investavus 5 mlrd. litų Lietuvos miestuose būtų galima pastatyti 14 kogeneracinių jėgainių, kurios generuotų apytiksliai 630 MW energijos ir tiektų elektrą tiesiai į tinklą. Kogeneracinių elektrinių pagalba būtų galima tiekti šilumą ir miestų apšiltinimui.

Strategijoje numatoma, kad apie 30 proc. šios sumos būtų ketinama gauti iš ES struktūrinių fondų, esą tuomet savikaina atitiktų dabartinę veiklos kainą ir nereikėtų šilumos paramos tarifo.

„13 elektrinių dirbtų mažesniuose Lietuvos miestuose kogeneraciniu režimu, o dar viena didžiausia elektrinė galėtų būti Vilniuje, – aiškino pašnekovas. – Tai būtų aukšto slėgio biokuro kogeneracinė elektrinė kaip Kopenhagoje, kuri dirbtų ir žiemos ir vasaros metu nepaisant šilumos poreikio pilnu apkrovimu. Vasarą dalis šilumos eitų iš imtuvės.“

Alternatyvioje strategijoje taip pat numatoma turėti elektros jungtis su Lenkija ir Švedija, o tai esą leistų bent dalį trūkstamo elektros kiekio įsigyti elektros biržoje.

Iškraipė propaganda

Žaliosios politikos instituto prezidentas Linas Balsys sakė, kad alternatyvioje energetikos strategijoje numatoma įgyvendinti ir visus su atsinaujinančia energija susijusius projektus, kurie numatyti ir dabartinėje – pagal ją valstybė turi sudaryti prielaidas iki 2020 metų įrengti 500 MW suminės galios vėjo jėgainių, o iš viso alternatyvių išteklių pagalba būtų generuojama apie penktadalis visos Lietuvai reikalingos energijos.

„Nuo dabartinėje strategijoje įvardintų šių tikslų ši valdžia atsilieka. Vien tai pasiekus ir įgyvendinus dabartinius tikslus, plėtojant biomasę, galima gerokai ir viršyti numatytą ribą. Lietuva gali tapti lyderiaujančia ES valstybe pasukdama žaliosios energetikos keliu“, – optimizmo nestokojo L. Balsys.

Pasak L. Balsio, šiuo metu visuomenėje vyrauja nepagrįsta nuomonė, kad žalioji energija yra mums per brangi – esą toks įvaizdis galėjo susidaryti dėl nepagrįstų ankstesnės valdžios kalbų. „Tokį visuomenės požiūrį į atsinaujinančią energiją lėmė propagandiniai dalykai, kai reikėjo prastumti atominės projektą ir buvo sakoma: žiūrėkit kaip pigiai kainuoja atominė ir kaip brangiai atsinaujinantys ištekliai, – pasakojo L. Balsys. – Bet tokie argumentai, kad atominės atsiperka per šešiasdešimt, o vėjo jėgainės – per dvylika metų, buvo nuslėpti.“

Jis pridūrė, kad atsipirkus, pavyzdžiui, vėjo jėgainėms, jų energija būna tiekiama itin pigiai. Be to, esą technologijos, ypač saulės, pinga mėnesiai ir L. Balsys neabejoja, kad per dešimtmetį saulės energetikos technologijos pažangumu susilygins su elektros jėgainėmis. 

Strategijoje numatoma, kad vėjo jėgainių plėtrai 2012 – 2020 būtų skiriama 2,4 mlrd. litų, biodujų elektrinių plėtrai – 1,2 mlrd. litų, gamtines dujas kūrenančių efektyvių kogeneracinių elektrinių plėtrai ir saulės kolektorių įrengimui – 0,4 mlrd. litų, po 0,25 mlrd. šilumos siurblių ir individualių biokuro katilinių plėtrai ir dar šiek tiek kitoms atsinaujinančių išteklių priemonėms.

Nėra požiūrio

Dar vienas svarbus aspektas tiek dabartinėje, tiek ir alternatyvioje energetikos strategijoje yra energijos naudojimo efektyvumas. Preliminariais M. Nagevičiaus skaičiavimais, efektyviam energijos taupymui iki 2020 m. reikėtų skirti 30 – 40 mlrd. litų. Šie pinigai būtų skirti elektrifikuoti kelių ir geležinkelių transportą, mažinti degalų suvartojimą, diegiant elektros taupymo priemones kasmet elektros suvartojimą mažinti po 1,5 proc. ir kitoms energijos taupymo priemonėms.

Alternatyvioje strategijoje nemažai kalbama ir apie įsisenėjusias renovacijos problemas – dabartinėje Lietuvos energetikos strategijoje numatoma, kad iki 2020 energijos suvartojimas bus mažinamas po 1,5 proc. kasmet, o, pasak M. Nagevičiaus, dėl ir taip neefektyvaus elektros vartojimo lyginant su ES valstybėmis, jis galėtų būti mažinamas dar daugiau – 1,8 procento. Vienas iš būdų išjudinti sustabarėjusį procesą esą būtų investicijos naudojant ESCO modelį, pagal kurį namus suremontuotų vyriausybė ir per tam tikrą laikotarpį – 10 ar 15 metų susigrąžintų investuotus pinigus, rinkdama privalomas daugiabučių gyventojų įmokas už šildymą.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto pastatų energetikos katedros vedėjas Vytautas Martinaitis, paprašytas pakomentuoti keliamus tikslus dėl renovacijos, kalbėjo, kad ir šie, ir dabartinėje energetikos strategijoje numatyti uždaviniai renovuojant pastatus yra per daug dideli. Esminis trikdis jiems pasiekti bent iki šiol buvo rimto požiūrio trūkumas.

„Reikia intensyviai dirbti neprikuriant priežiūros institucijų, kurių veikla nėra susijusi su renovacijos rezultatai. Darbuotojams alga turi būti sumokama pagal tai, kiek jie renovavo pastatų, o dabar pilna reguliuotojų, nėra vykdytojų, nėra rimto požiūrio“, – sakė pašnekovas.

Strategų šalis

„Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas taip pat pasakojo, kad alternatyvus scenarijus, kuriuo be atominės elektrinės iki 2020 metų galėtume generuoti daugiau negu pusę Lietuvai reikalingos elektros energijos – labai optimistinis. Jam reikalingos ne tik didelės investicijos, bet ir koordinuoti valdžios veiksmai, ko tikėtis sunku.

„Mūsų šalyje sąlygos statyti kogeneracines jėgaines yra palankios, turime centrinio šildymo sistemas, bet yra daug problemų – šilumos ūkiai monopoliniai, ik šiol strategija buvo pakreipta kitu kampu, skatinant prie sistemos jungtis nepriklausomos šilumos gamintojams, – kalbėjo Ž. Mauricas. – Įgyvendinant kitą strategiją reikėtų viską atšaukti ir kurti sistemą iš naujo, tam reikėtų perimti šilumos ūkio valdymą iš savivaldybių į vyriausybės rankas, kas labai sunkiai įsivaizduojama.“

Ž. Maurico nuomone, sunkiai įgyvendinami atrodo ir tikslai, susiję su atsinaujinančiais ištekliais, tokiais kaip saulės ar vėjo jėgainių plėtra. Naujosios strategijos kūrėjai ketina įgyvendinti visus dabartinėje energetikos strategijoje keliamus tikslus, o, pasak Ž. Maurico, dabartinėje strategijoje 2020 m. iš atsinaujinančių išteklių dėka siektinas pasigaminti energijos kiekis paskaičiuotas remiantis prielaida, kad bus investuojama ir į hidroenergetiką, o hidroenergijos mūsų šalyje plėsti neplanuojama, to neleidžia ir aplinkosaugos reikalavimai.

Saulės energijos perspektyvos pašnekovui taip pat atrodo abejotinos. „Jei paspartinsime saulės energijos plėtrą, mes galime nukentėti dar labiau, nes saulės energijos kaina yra nekonkurencinga“, – sakė Ž. Mauricas.

Kalbėdamas apie vėjo jėgaines Ž. Mauricas prisiminė, kad daugiau vėjo jėgainių buvo statoma tuomet, kai buvo padidinti tarifai, o dabar naujų parkų yra mažai, todėl ir didesnio šios elektros energijos rūšies augimo tikėtis nevertėtų.

„Vertinant strategijų kaitaliojimą matyti, kad Lietuvoje kol kas nėra nieko kintamesnio negu strategijos, jos kinta labiau negu visi procesai, – apibendrino Ž. Mauricas. – Mąstant logiškai galima teigti, kad keliamų tikslų pasiekti nepavyks.“

Apibendrinimas

Alternatyvi energetikos strategija

  • Remiantis energetikos konsultantų skaičiavimais, alternatyvi energetikos strategija iki 2020 metų galėtų užtikrinti, kad Lietuvoje iki 2020 m. bus pagaminama 56 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos
  • Investicijos į atsinaujinančius išteklius ir efektyvios kogeneracijos plėtrą galėtų siekti 10,4 mlrd. litų
  • Preliminariais vertinimais, investicijos į elektros taupymo priemones siektų 30 – 40 mlrd. litų

Nuomonės

Gediminas Rainys,
Lietuvos pramonininkų konfederacijos vykdomosios direkcijos generalinis direktorius 

Visą laiką akcentavome prioritetų dėliojimą, nes esamoje energetikos strategijoje numatyta be galo daug įvairių projektų – ir dujofikavimas su Lenkija, lenkų ir švedų elektros jungtis, suskystintų dujų terminalas, atominė, žalioji energetika. Mūsų nuomone, pirmiausia reikėtų projektus dėlioti vieną po kito.

Linas Balys,
Žaliosios politikos instituto prezidentas 

Jei valstybė mąsto pažangiai, ji turi remti atsinaujinančius išteklius, bet tas rėmimas nėra labdara, tai rinkos kainomis priimtini dalykai turint omenyje, kad technologijos, ypač saulės, pinga mėnesiais ir per dešimtmetį saulės energetikos technologijos susilygins su elektros jėgainėmis.

Vytautas Martinaitis,
VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros vedėjas 

Lietuvai reikia deramų energetinių paslaugų. Kokia opiausia energetikos problema? Šildymas. Šilumą galima gaminti arti vartotojų, toks būdas yra decentralizuotas kogeneracinės jėgainės. Kogeneracija šiandieną yra technologiniu požiūriu termodinamiškai aukščiausias kuro gavimo būdas.